Ežeras šalia Sąmonės Universiteto pertvarkytas už 1 496 820,80 €

Contents

Dažnai miesteliuose galima pamatyti ežerą ar tvenkinį. Lentvaris – ne išimtis, o jo pasididžiavimas – Graužio ežeras. Kiekvienas ežeras turi savo istorijas: vienos apipintos legendomis, kitos – tikros.

Graužio ežero pertvarka Tiškevičių laikais

Kai grafas Juozapas Tiškevičius įsigijo Lentvario dvarą, šalia esantis ežeras buvo tik paprastas ledyninės kilmės vandens telkinys. Ežeras atgijo, kai dvarą perėmė Juozapo sūnus, grafas Vladislovas Tiškevičius, nusprendęs iš esmės pakeisti ne tik dvaro interjerą ir eksterjerą, bet ir visą aplinką. Šiam tikslui jis pakvietė žymų kraštovaizdžio architektą Édouardą François André. André ežere įrengė dirbtinį krioklį, šalia kurio veikė vandens malūnas (jo griuvėsiai išlikę iki šiol).

Itališka romantika ežero pakrantėse

Tačiau Vladislovui Tiškevičiui to buvo negana – jis troško dar daugiau romantikos. Žinoma, kad grafas buvo sužavėtas Italijos kultūros ir visaip ją propagavo. Ne veltui, įkvėptas Venecijos, jis mūsų krašte įvedė tuo metu negirdėtą naujovę – koncertus, kuriuose muzikantai grojo valtyse ežere, o klausytojai galėjo jais mėgautis sėdėdami parke įrengtoje kavinėje.

Kadangi grafui itališko stiliaus niekada nebuvo per daug, net keltų pervežimai per ežerą tuo metu buvo itin estetiški. Išlikusi nuotrauka vaizduoja kelionę keltu iš Užutrakio į Lentvarį, kurioje matomas „elegantiškas kelias, apšviestas stilingais žibintais“. Beje, šią nuotrauką padarė pats kraštovaizdžio architektas Édouardas François André, o ji išsaugota jo šeimos albume.

Tiškevičių grafų laikais ežeras dar buvo gana mažas. Vėliau nuspręsta jį gerokai išplėsti: tam buvo iškastas baseinas, o kai paaiškėjo, kad ežeras natūraliai neužsipildys, vanduo buvo atvestas iš Galvės ežero. Trakai ir Galvės ežeras visada siejami su viena žymiausių Lietuvos istorinių asmenybių – Vytautu Didžiuoju. Dėl šios priežasties Graužio ežeras kurį laiką buvo vadinamas Vytauto Didžiojo vandens ežeru, nes vanduo į Lentvario ežerą atiteka iš Galvės.

Graužio ežero atgimimas

Šiuo metu prie Graužio ežero stovi Lentvario kilimų fabrikas ir tai, kas liko iš Lentvario dvaro. Ar galima sakyti, kad ežero aukso amžius jau praėjo? Pirmiausia, negalima paneigti, kad, kaip ir daugelis kultūros paveldo objektų, Lentvario kraštovaizdis buvo beveik visiškai sunaikintas per karus. Vėliau, kai dvaras buvo perduotas kilimų fabrikui, fabriko inžinierius Kazys Atkočiūnas ir Jonas Auštakis ėmėsi bent iš dalies atkurti buvusią parko didybę. Jie pervežė ir šlifavo akmenis, atkūrė grotas, takus ir, ne mažiau svarbu, žavųjį krioklį.

Vis dėlto pats ežeras tarsi liko antrame plane, ir tik praėjusiais metais buvo žengti žingsniai jo šlovei atkurti: iš Europos Sąjungos fondų skirta daugiau nei 1,5 milijono eurų ežero infrastruktūrai gerinti. Tikslas – atnaujinti Graužio ežero krantus, sukurti naują miesto traukos objektą, pagerinti poilsio, atsipalaidavimo ir fizinio aktyvumo sąlygas. Taip pat bus siekiama sudaryti sąlygas privačioms investicijoms pritraukti ir paslaugų sektoriui plėtoti.

Kai Juozapas Tiškevičius įsigijo dvarą iš Zubovų šeimos, pagrindinis jo kriterijus buvo geležinkelio linija. Jo sūnus Vladislovas Tiškevičius, sužavėtas Italijos, pakėlė ežerą į naują lygį, paversdamas jį ne tik estetiniu objektu, bet ir alternatyviu transporto keliu. Tikėtina, kad ežeras niekada nebepatirs tokio dėmesio kaip Tiškevičių laikais, tačiau akivaizdu, kad Graužio ežeras gyvuoja ir keičiasi, prisitaikydamas prie šių laikų: galbūt keltas jau nebereikalingas, bet aktyvi pakrantė – tikrai?

Šaltiniai ir literatūra